Šiandien – 34-osios Lietuvai svarbios Laisvės gynėjų dienos metinės. Ta proga – žiupsnelis ukmergiškių prisiminimų.
1991 m. sausio pradžioje susisiekimo ministro J. Biržiškio nurodymu autoįmonėje visą parą budėjo administracijos vadovai. Tryliktosios dienos išvakarėse man budėti nereikėjo. Žmona išvažiavo į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos. Ketvirtą valandą ryto sučirškė telefonas iš Vilniaus. Ji pranešė, kad sostinėje yra žuvusių ir sužeistų, kad 9 val. Parlamentą žada atakuoti „Burdenkos“ gamyklos rusakalbiai. Reikia į Vilnių skubiai atvežti daugiau žmonių ginti Seimo rūmų. Iki autobusų stoties nubėgau bėgte. Budinti dispečerė sėdėjo apsiverkusi… Jai iš Vilniaus jau kažkas skambino, prašė autobusų ir žmonių, bet vairuotojai bijojo važiuoti. Buvo ir prieštaraujančių… Radęs keletą savanorių, sėdau į kolonos priekyje važiuojantį PAZ– 672 ir patraukėme į Ukmergės centrą, kur visuomet rinkosi žmonės, norintys važiuoti į Vilnių. Automobiliui sustojus, nakties tamsoje pasigirdo tik bėgančiųjų tapsėjimas. Per keletą minučių pirmasis autobusas buvo pilnutėlis, ir vairuotojas Vytautas Kalunda, apsivilkęs tik švarkeliu, su savo PAZ–672 nurūko į Vilnių… Iš paskos jam – LAZ – 695 ir ikarusai…
Įmonėse, kai kuriuose kabinetuose, iš pat ryto buvo uždegtos žvakutės žuvusiųjų pagerbimui. Visi klausėsi radijo pranešimų. Po pietų direktoriui A. Vedrickui paskambino ministras J. Biržiškis, jo balsas buvo ramus, ministras susirūpinęs prašė paramos: reikia prie Parlamento suburti kuo daugiau sunkiasvorių automobilių, kad užtvertų kelią kariniams šarvuočiams. Prižadėjom. O kad daugiau ir sparčiau galėtume jų surinkti, pasiūliau panaudoti tam tikrą karinę koloną (kuopą iš 72 automobilių). Panaudojom ir mobilizacijos sistemos, kuri buvo puikiai sustyguota, automobilius. Taip po 4–5 minučių gatvėje jau rikiavosi ZIL-130 su dviašėmis priekabomis ir KAMAZ-ai. Radijas pranešė, kad į aikštelę žmonės neša senus baldus, net padangas, ir kuria laužus. Reikia jiems padėti. Paskambinau telefonu Ukmergės miškų ūkio direktoriui A. Hofmanui, gal duotų skolon mašiną malkų, o kitą dieną prikirstume jam išvartų ar sausuolių… Patylėjo… Jau pagalvojau, kad… Tačiau jis staiga sako: „Išrašykite kelialapius penkiems ZIL–130 su priekabomis maršrutu Ukmergė–Grigiškės, kaip kasdien vežame ten malkas popieriaus gamyklai, o iškrausime jas prie Seimo. Nerašykit sąskaitos – malkų jis neieškos! Tegu tik laužai gerai dega!“ Taip kolonos gale išsirikiavo skubiai prikrauti malkų penketas ZI –130 po 14–16 kub. metrų. Koloną į Vilnių lydėjo vyriausiasis inžinierius V. Liorenšaitis…
Jau temo. Įvažiavus į aikštę prie Aukščiausiosios Tarybos, minioje nuvilnijo šauksmas: „Malkos! Malkos! Valio Ukmergė!“ Ir laužai liepsnojo visą savaitę, o automobiliai, užtvėrę prieigas prie Seimo rūmų, ten stovėjo penketą dienų… Niekas neprašė už tai ir jokio atlyginimo.
Praėjo daug metų. Kasmet, minint Sausio 13–ąją, blyksteli kampelyje šiltas jausmas, kad laužai liepsnojo Vilniuje ukmergiečių dėka, kad mūsų miškų ūkio direktorių ne veltui vadina Urėdų Urėdu..
Juozas Stunžėnas